Ne kartą girdėjau tėvus dalinantis, kad norėtų vaikelį pakrikštyti, bet, žinai, tiek planavimo, ruošos ir išlaidų, kad nukelsime kitai vasarai… Visai nenorėdama nuvertinti krikšto reikšmės ir vertės, nes ji be kalbų yra didžiulė, manau, kad krikšto šventė dažnai yra smarkiai pervertinama, visą dėmesį sutelkiant būtent į šventę – kvietimus, dekorą, dovanas, sukneles ir nuotraukas, ir visai nusigręžiant nuo įvykio centro – paties krikšto. Ir tai anaiptol nereiškia, kad šventė yra nesvarbi, priešingai, būtent šeimos ir draugų bendrystėje gražiausiai skleidžiasi įvykio reikšmingumas ir šventės džiugesys. Todėl, prikaupusi šiokios tokios patirties organizuojant savo vaikų krikštynas, šiame įraše noriu atsakyti į daugeliui kylančius klausimus ir pasidalinti, kaip susikurti paprastą, bet prasmingą šventę visiems. Nes vienaip ar kitaip viskas yra apie prasmės pojūtį, tiesa?
Krikšto tėvai
Apie juos, tikiu, pradedam
e galvoti anksčiausiai ir ne vienai šeimai krikšto tėvų radybos tampa rimtu iššūkiu. Čia svarbu, kad dabartinė Bažnyčios pozicija krikšto tėvų pasirinkimo atžvilgiu yra tokia: krikšto tėvais turi būti sąmoningai krikšto ir savo reikšmę šiame įvykyje suvokiantys žmonės. O taip pat, savo gyvenimu, vertybėmis, vidinėmis nuostatomis pritariantys ar neprieštaraujantys Bažnyčios mokymui. Ne šiaip sau daugelyje parapijų jau organizuojami trumpi mokymai krikštatėviams – būtent tam, kad pagilintų žmonių sąmoningumą šiose pareigose. Laimingi tie, kurie tokius draugus/ artimuosius turi, tačiau realybė tokia, kad didžioji dauguma visgi neturi. Ką daryti tada? Pagalvokite, galbūt turite bent vieną (ne poroje) sesę/brolį/draugą, kuriam tikrai mielai patikėtumėte šią krikšto tėvų misiją? Svarbus momentėlis: nesusitelkite apmąstymuose, ar (galimi) krikšto tėvai rodo daug dėmėsio vaikučiui. Dėmesingumą dažnai pagimdo būtent vaidmens suteikimas. Juk lygiai taip ne visi tėčiai jaučia rūpestį dar negimusiam savo vaikeliui ir tik jį pažinę bei priėmę tėvo vaidmenį galiausiai į jį įsitraukia.
Įprasta, kad krikšto tėvai yra du, dažniausiai dar ir pora, tačiau visiškai pakanka ir vieno krikšto tėčio arba krikšto mamos. Tai galbūt nėra įprasta, tačiau iš tiesų visiškai normalu ir vaikučio, priešingai nei galbūt galvojate, tokiu pasirinkimu tikrai nenuskriausite. Visisiškai natūralus yra noras turėti artimą santykį su krikšto tėvais ar bent vienu iš jų, todėl dažnai prioriteto tvarka norime krikšto tėvais pakviesti brolius ir seseris. Tai tikrai nėra blogai ir, manau, gali prisidėti prie bendrystės ir ryšio tvirtinimo šeimoje, tačiau, jei šie asmenys neturi nieko bendro su tikėjimu ar daugelyje vietų nesutinka su Bažnyčios pozicija vertybių klausimu – šis sprendimas vienok tampa veidmainiškas ir nevedantis į sąmoningą krikštatėvystę. Taigi liūdna, bet daugeliu atveju atsiduriama aklavietėje, nes tobulų pasirinkimų tiesiog nėra. Ir vis dėlto širdimi jaučiame, kad norime savo vaikui krikšto… Tokiu atveju laukimas, kol kažkada kažkas atsiras, tikrai nėra išeitis. Pasirinkite tuos, kurie jums ar jūsų vaikučiui artimiausi ir palydėkite juos maldoje, paprašykite kunigo užtarimo jums patiems ir jiems šioje misijoje (tai tikrai nebus keistas prašymas, bet labai rūpestingas ir sąmoningas).
Vienas pasirinkimas, kuris man atrodo labai netaktiškas ir keistas – krikšto tėvais kviesti būti vieną iš sutuoktinių poros (pvz., vieno iš tėvų brolį ir kito iš tėvų geriausią draugę, pusseserę ar pan., kai šis brolis turi sutuoktinę). Krikštynos jokiu būdu negali būti pretekstas susiskaldymui, o tokie „išrankiojimai” tikrai neprisideda prie bendrystės auginimo. O ir patiems krikšto tėvams daug smagiau šią misiją dalintis su artimu žmogumi, o ne nepažįstamuoju.
Kvietimai
Kalbant apie kvietimus krikšto tėvams, mano patarimas būtų susitelkti į tai, kas svarbiausia ir neišlaidauti tam, kas nereikšminga ar prideda namams nereikalingų daiktų, kurių vėliau nei išmesi, nei kur kitur padėsi. Jaukiausias ir artimiausias pakvietimas yra tiesiog asmeninis klausimas susitikus prie vakarienės stalo. Jei norite palikti mažą prisiminimą – pagaminkite arba užrašykite atviruką.
Šovė mintis, kad čia puikiai tiktų subtilūs reljefinės grafikos atvirukai. Jei baiminatės, kad krikšto tėvai gali nenorėti atsakyti iškart ir dėl to nejaukiai jausitės užduodami tokį klausimą akis į akį, nusiųskite atviruką paštu. Norisi smagiau? Nusiųskite dėžę spurgų iš HolyDunut ir pridėkite pakvietimą. Kas gi pateiks neigiamą atsakymą gavę dėžę spurgų? 🙂 Rekomenduočiau vengti pirkti mini dėželes su kūdikio batukais, užsakinėti šliaužtinukus su užrašais ar lazeriuotas medžio plokštes su kvietimo užrašo tekstu, nes tai tiesiog… nereikalingi daiktai. Net, jei jie jums labai gražūs, gali būti visai negražūs krikšto tėvams, todėl rinkitės tai, kas paprasta ir tikrai neprašausite.
Svarstant spausdinti ar ne popierinius kvietimus šventės svečiams, tai jau jūsų sprendimas: galite skirti tam laiko ir pinigų ar mieliau juos išleistumėte kitkam. Popieriniai kvietimai suteikia šventei reikšmingumo įspūdį, tačiau tikrai nėra būtini, nes visada galite svečiams tiesiog paskambinti ar nusiųsti el. žinutę su kvietimo tekstu ir visa informacija. Man, daug dirbančiai su spauda, tokius kvietimus pasigaminti buvo nesudėtinga, o kartu smagu, tačiau tikrai galite išsiversti be jų ir šventės kokybė dėl to nei kiek nenukentės.
Bažnyčia ir kunigas
Man šiuo atžvilgiu labai norisi atsigręžti į tradicijas, tęstinumą. Anksčiau buvo įprasta, kad visos šeimos apeigos vyksta jų parapijoje, kas drauge sukurdavo ir artimumą šiai vietai. Dabar daug dažniau renkamasi pagal kunigo asmenį arba pastato grožį. Nebūčiau linkusi smerkti pasirinkimo pagal šiuos kriterijus, jei tik tai nėra pagrindiniai kriterijai, nusakantys jūsų šventės kokybę ir grožį. Kunigas kaip asmuo savo komunikacija atstovauja Bažnyčios komunikaciją, tad šiltas ir jaukus santykis su kunigu dažnai tapatus šiltam santykiui su Bažnyčia. Lygiai taip nemaloni bendravimo patirtis su kunigu dažnai atsiliepia ir santykiui su Bažnyčia. Dėl šios priežasties kunigo pasirinkimas yra pakankamai svarbus momentas. Tiems, kurie lankosi šventose Mišiose sekmadieniais tokį kunigą išsirinkti ko gero visai nesudėtinga, nes dažnai susiduriant su žmogumi, jau matome, koks jo santykis su vaikais, jis iškalbingas ar santūrus, mėgsta pajuokauti, o gal papriekaištauti. Jei patys santykio su kunigais neturite, visada galite paklausinėti rekomendacijų jums pažįstamų žmonių. Sakau pažįstamų, nes forumuose apie tą patį asmenį galite prisiskaityti tokių skirtingų istorijų, kad sunku patikėti, jog tai yra tas pats žmogus. Todėl nepasikliaukite kitų subjektyvumu ir jausmais, bet pabandykite atrasti savo santykį su kunigu, geriausia – nuvykstant į parapiją ir pasikalbant. Puikus susipažinimo testas gali būti asmeninė išpažintis 🙂
Taigi, apie tradicijas… Nuostabu, jei galite rinktis krikštyti vaikučius ten, kur susituokėte. Taip irgi mezgamas šiltas santykis su jūsų vieta. Rinktis bažnyčią pagal jos tinkamumą nuotraukoms, galvoju, yra tuštybė, bet rinktis bažnyčią pagal jos sakralumo dvasią – visiškai natūralu. Mūsų didžiosios bažnyčios, o ir mažos kaimų bažnytėlės visgi nėra vienodos sakralumo, didingumo pojūčiu, kurį jauti įžengęs vidun. Anaiptol nesakau susitelti į tai, tačiau, jeigu jaučiate išskirtinį artimumą tam tikrai vietai – galbūt tai ir yra Jūsų šeimos vieta. Tiesa, labai naudinga praktika, jei bažnyčioje įprastai nesilankote sekmadieniais, sudalyvauti šventose Mišiose drauge su vaikučiu bent kelis kartus prieš šventę. Natūralu, kad vaikas gali pulti į ašaras, kai viskas bus nauja ir nepažinta: vieta, kunigas, gal ir krikšto tėvai retai matomi, o kur dar vandens pylimas ant galvos!
Dar vienas svarbus momentas šioje vietoje – auka. Sklando įvairiausių gandų apie tai, kaip kunigai pasako, kokio dydžio auką duoti arba pasipiktina, kad davė per mažai. Dalis jų tiesa, dalis, neabejoju, pramanai. Tikrai nesmagu dėl tų atvejų, kai žmonės pasijuto įskaudinti dėl tam tikrų kunigo finansinių pareiškimų, taip tikrai neturėtų būti, nes auka dėl to ir yra auka, kad jos suma – nekvestionuojama. Visgi nemažiau piktina ir tie atvejai, kai žmonės apskritai piktinasi, kad aukoti kunigui už sakramento teikimą reikia, arba norima aukoti tiek, kad „neskaudėtų”, kad ir 20-50 Eur. Tiesa, kai kam ir tai yra reikšminga suma ir neabejoju, kad kunigas tai suprastų. Tačiau, kai visas krikštynų biudžetas yra 500-1000 Eurų, o į bažnyčią suguža lyg į vestuves išsipustę žmonės, su naujomis suknelėmis ir makiažais, nenoras įvertinti kunigo darbo (kas apima daugybę dalykų nuo bažnyčios išlaikymo iki kunigų dienpinigių, nes jų išgyvenimas priklauso būtent nuo aukų) tikrai liūdina ir piktina. Ypač turint galvoje tai, kad būtent Krikšto sakramentas yra visos šios dienos centras, o be kunigo ši šventė apskritai neįvyktų. Taigi būtinai turėkite tai omenyje, kai dėliositės finansinius prioritetus šventei.
Krikšto atributika
Gal 
pasirodys per paprasta, tačiau viskas, ko jums tikrai prireiks – tai krikšto skraistė ir žvakė. Šioje vietoje vaiko apranga taip pat yra vieta, kur galite sutaupyti nepirkdami specialios „krikšto” aprangos, nes tokios tiesiog nėra. Ceremonijos metu vaikas apgaubiamas balta skraiste, kuri turi svarbią simbolinę reikšmę, tačiau patys vaikelio rūbai tikrai neturi būti balti. Jei tik jaučiate, kad nenorite išlaidauti aprangai, visiškai puikiai tiks bet kokia kiek puošnesnė apranga, kurią turite savo stalčiuje. Jei visgi neturite (aš, pavyzdžiui, puošnių rūbų 7 mėnesių kūdikiui neturėjau visai), įsigykite rūbelius, kuriuos pasipuošimui mažyliui galėsite apvilkti ir vėliau. Savo trečią sūnų krikštijome rugsėjo pradžioje, taigi tiesiog nupirkome megztas kelnytes ir megztinuką, kuriuos po to dar iki pavasario vaikutis galėjo dėvėti.
Trumpai papasakosiu apie krikšto žvakės ir krikšto skraistės reikšmę.
Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas — mūsų gyvenimą. Žvakė tampa simboliniu įrankiu – žibintu, nušviečiančiu kelią gyvenimo sunkumuose, kai tik žmogus pasiryžta ieškoti tikrosios pilnatvės ir tiesos kelio su Dievu. Krikšto žvakė saugoma visą gyvenimą ir lydi pakrikštytąjį žmogutį per kitus gyvenimo įvykius – Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus, šv. Velykų išvakarėse (Didijį šeštadienį) vykstančius kasmetinius krikšto įžadų atnaujinimus, ir net palydi į amžinąjį gyvenimą. Taigi būtinai pasirūpinkite ją išsaugoti. Būtų prasminga ją turėti ir per Pirmąją Komuniją bei priimant Sutvirtinimo sakramentą. Dėl šios priežasties rekomenduočiau rinktis įprasto dydžio žvakę (nes taip bus paprasčiau rasti saugią vietą jai laikyti), geriausia – natūralaus vaško.
Baltos skraistės apgaubimas byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį naujas krikščionis įžengė.
Krikšto skraistė gali būti perduodama iš kartos į kartą, tad rekomenduojame ją tinkamai saugoti. Pasižymėkite krikšto datą kalendoriuje ir kasmet ją prisiminkite drauge, pasklaidykite nuotraukas, ištraukite skraistę ir žvakę, leiskite mažyliui juos apžiūrėti ar dar kartą pasimatuoti – taip skatinsite vaiko domėjimąsi šiuo įvykiu ir didinsite jo reikšmingumą.
Jei svarstote, kur visą krikšto džiaugsmą saugoti, hugabook siūlo daiktadėžę su vardo įspaudu ir lino įsiuvu viduje. Tuo tarpu hugabook krikšto knyga, pažadu, papasakos apie šią šviesią dieną pačiu gražiausiu būdu.
Fotografas
Manau, kad krikštynų fotosesija gali būti vertingiausia tuomet, jei priimsite ją kaip progą savo šeimos fotosesijai. Paprastai vertingiausios ir brangiausios nuotraukos būna tos, kur esame labiausiai savimi, tuo tarpu tos, kuriose esame labai išsipuošę ar specialiai pozuojame galiausiai nebūna itin mėgiamos mūsų pačių. Taip yra dėl paprastos priežasties – jauku ir artima yra ten, kur atpažįstame tikruosius save. Nors pats fotografavimosi faktas dažnam sukelia įtampą, mat reikės pasirodyti kažkaip gražiau, labiau, dėti pastangų, bet fotosesija tikrai gali būti apie tikruosius jus, jei iš anksto apgalvojate detales ir nesusikuriate nereikalingos įtampos. Rekomenduoju atsisakyti madingo vaikučio fotografavimo jį rengiant (na, panašiai, kaip fotografuojama besipuošianti nuotaka), nes tai viso labo kelios minutės, kurios visiškai nėra reikšmingos, bet gali atimti daug vaikučio ramybės, o kartu ir jūsų finansų, nes reikės nusimatyti bent papildomą valandą fotografo darbo. Sunku prognozuoti, kaip vaikutis jausis prie svetimo žmogaus, galbūt visą laiką verks ar tiesiog įsitemps, taigi tikrai neverta tam eikvoti asmeninių resursų. Krikšto Sakramento teikimas bažnyčioje užtrunka iki 30 min, kartais trumpiau, taigi fotografavimas ten ilgai nesitęs, ir tuomet galite nusimatyti valandėlę šeimos fotosesijos prieš arba po ceremonijos, vertinant, kada vaikutis bus mažiausiai pavargęs. Tam, kad fotosesija būtų tokia, apie kokią rašiau, jauki ir artima, galite visi persirengti patogesniais rūbais ar bent jau atidėti į šalį visus krikšto atributus (jie reikalingi ir svarbūs bažnyčios ceremonijai, bet tikrai neturi būti pabrėžtinai demonstruojami šeimos fotosesijoje).
Taigi, kaip padaryti, kad fotosesija būtų kuo natūralesnė ir savesnė? Darykite tai, ką darytumėte įprastai eidami su vaiku/ vaikais pasivaikščioti. Nusipirkite ledų vaflyje ir prisėskite ant pledo juos suvalgyti, eikite pasisupti į privatestę žaidimų aikštelę, pasiimkite balansinį dviratuką ar kitą mėgstamą vaiko įrankį ir eikite pasivaikščioti, pasidarykite mini pikniką su sausainiais ir sultimis, pūskite muilo burbulus visi drauge, pastatykite smėlio pilį, jei turite galimybę atsidurti smėlėtame paplūdimyje (tinka nebūtinai jūros, bet ir, pavyzdžiui, Kauno marių ar karjero palūdimys), eikite į mišką skinti gėlių ar rinkti žemuogių, leisti aitvarą. Tegul vaikučiui tai būna artima ir drauge nauja, kad pavyktų sutelkti jo dėmesį, bet kartu neišprovokuotų neigiamos, nenatūralios reakcijos. Kas ją dažnai išprovokuoja – tai būtent tėvų lūkestis, kad visi atrodytų išskirtinai gražiai ir elgtųsi „normaliai” ir iš to kylanti įtampa, kurią lengvai sugeria vaikas, bei susitelkimas ne į veiklą ir vienas kitą, bet į fotografavimosi faktą bei fotografą. Dažnai po ceremonijos mėgstama „leisti vaiką per rankas”, kad visi su juo „gražiai” nusifotografuotų. Tai taip pat gali virsti įtampos situacija, nes vaikui tai visai nėra įprasta patirtis, dažnai gali būti visai nejauki, o kur dar reikalavimas žiūrėti ten „į tetą” ir būtinai šypsotis. Tokios situacijos beveik be abejonių padidins vaiko nuovargį, tad gerai pasvarstykite, ar nuotraukos su visais seneliais, tetomis ir draugais būtinos.
Pasidalinsiu nelabai sėkminga asmenine dukros krikštynų patirtimi, kai nusprendėme pasisamdyti fotografą šeimos fotosesijai. Taigi ceremonija praėjo puikiai, dukrytė buvo džiaugsminga, po to padarėme bendrą visų svečių nuotrauką bažnyčioje su kunigu ir vykome į parką šeimos fotosesijai. Ten buvau sumaniusi leisti muilo burbulus (su didelėmis lazdelėmis), mes patys, aišku buvom išsipuošę, vaikai taip pat. Tačiau iš tiesų tai buvo visisiškai nenatūrali veikla mums, parkas pirmą kartą aplankytas, aukštakulniai, pieva ir aš (na, labai prastas derinys) ir tie tai pavykstantys, tai (dažniau) subliūkštantys muilo burbulai, mums sukėlę daug išvargimo, o vaikams – ašarų, nes juos sprogdinant dar ir veiduką aptaškydavo. Nepaisant to, kad nuotraukos iš pažiūros visai gražiai pavyko, bet aš iki šiol ją prisimenu kaip tą, kurioje mes nebuvome savimi, kur buvome pavargę ir tarsi vaidinome ne savo gyvenimą. Būtų buvę daug geriau važiuoti į savo Panemunės šilą, persiauti aukštakulnius ir rinkti konkorėžius ar tiesiog nusipirkti po porciją ledų ir juos išsimozojus žandus pasivaikštant suvalgyti, nei lakstyti paskui tuos milžinus burbulus 🙂 Taigi gerai pagalvokite, kas būtų artima, jauku ir sava jūsų šeimai.
Šventės vieta arba dūzgės
Būtent tokia turėtų būti nuostata: pagrindinė šventė – tai krikšto sakramento teikimas, o pasibuvimas su svečiais – „afterpartis”, kuris gali būti, bet gali ir nebūti. Esu pastebėjusi, kad dažnai tėvai nukėlinėja krikštynas ne tik dėl to, kad neranda tinkamų krikšto tėvų, bet ir dėl to, kad šventei reikia nusimatyti nemažą biudžetą. Kavinės užsakymas, žinoma, yra paprasčiausias variantas, kai niekuo nereikia rūpintis patiems, bet drauge atsieinantis nemažai išlaidų. Kadangi tai jau priklauso nuo kiekvieno galimybių, apie šį variantą nesiplėsiu pasakoti. Visgi noriu jus nuraminti, kad yra daugybė būtų švęsti kitų bendrystėje neskiriant tam didelių finansų.
Pirmasis – švęsti namuose, jei tik turite savo privatų kiemą. Dažnai bijo
ma, kad bus daug rūpesčio maistu ir tvarkymosi po to, tačiau apgalvojus kelis momentus, šventė namuose bus ne tik nebrangi finansiškai, bet ir jauki bei sava, ypač vaikučiui, kuris gerai jausis savo aplinkoje ir net galės nusnausti, kada panorėjęs. Svarstant apie maistą, prisiminkite tai, kas visada buvo paprasta, greita ir tikrai mėgstama – grill mėsos/ daržovių iešmeliai. Juos lengva paruošti iš anksto, o visiems suvažiavus tiesiog įdėti kepti, beliks tik išvirti ryžių ir papjaustyti šviežių daržovių (ar visiškai paprastai paruošti grill daržovių). Nebijokite paprašyti draugų ar tėvų pagalbos viename ar kitame darbelyje, mums labai reikia išsivaduoti iš stereotipo, kad svečiams atvažiavus karštas patiekalas jau turi garuoti ant stalo. Iš anksto pravartu turėti tik užkandžių (kurių kelis padėklus galite užsisakyti iš maisto tiekėjų) ir pasiimti grįždami po šventės namo bei gėrimų (paprasčiausias variantas – stikliniai vandens ir limonado buteliukai). Tuo tarpu karštą patiekalą su svečių pagalba galite pasiruošti drauge ir tai tikrai nebus gėda ar nepasirengimas, bet, priešingai, draugiškumas ir bendrystė. Žinoma, galite parūpinti daugiau užkandžių ir karšto patiekalo visai neruošti, bet su ceremonija ir fotosesija viskas stipriai išsitęsia, tad tikėtina, kad visi bus alkani.
Antrasis variantas – surengti kelių valandų krikštynų pikniką netoli bažnyčios ar fotosesijos vietos. Maistą užsisakysite iš anksto, tai gali būti maksikietiški tacos ar šviežios picos iš greta esančio restoranėlio. Turėkite vandens ir limonado stikliniuose buteliuose, spragėsių (galima nusipirkti tiesiai iš kino teatro) ir kažką desertui, šilumai nejautrų tortą, keksiukų ar tiesiog šaltkrepšį su ledais. Jei apsistosite parko ar šilo poilsiavietėje, kur bus stalas – pagriebkite tik staltiesę, jei taisysitės ant pievos pamiškėje – pakaks daugiau pledų ir pagalvėlių. Tiesa, seneliams gali prireikti patogesnių sulankstomų kėdžių, tad pagalvokite apie juos.
Ką veikti krikštynų šventės metu?
Tėvai ir krikšto tėvai, žinoma, nori, kad šventė būtų kažkuo išskirtinė, ne šiaip „pavalgymas drauge”. Tuomet pirmoji mintis – žaidimai! Visgi jų atranka nėra toks paprastas reikalas, nes tikrai ne viskas, ką rasite internete iš siūlomų krikštynų žaidimų bus vienareikšmiškai smagu. Pirmasis patarimas: nepersistenkite ir išsigryninkite. Visiškai pakaks 1-2 smagių žaidimų.
Visų pirma išskirčiau loterijas: kam nepatinka prizai? 🙂 Galite užsakyti nutrinamas korteles ar tiesiog traukti lapelius/ kamuoliukus su užrašais iš krepšio. Yra šmaikštus loterijos žaidimo variantas, kuris greičiausiai patiks ir vyresniems ir jaunesniems, kai sugalvojamas skambus laimėjimo pavadinimas, bet turinys būna daug paprastesnis. Pavyzdžiui, „prabangi vakarienė dviems” (užpilamos sriubos pakeliai), „kelionė aplink pasaulį” – (žemėlapis). Sugalvokite kuo daugiau savo prizų variantų, nes, tikėtina, esančius internete daug kas gali būti išbandęs kitose šventėse. Dar smagiau, jei šių prizų iškart neduodate, bet visiems išsitraukus savo laimėjimą, pasiūlote mainytis. Tuomet prizai paduodami tik po mainų 🙂
Dėlionės rinkimas: įsigykite dvi vienodas vaikiškas dėliones, paskirstykite svečius į kelias komandas ir apdovanokite greičiausiai dėlionę surinkusios komandos narius. Prizas gali būti ir konkretus ir abstraktus, pavyzdžiui, „vienos dienos išvyka su vaikeliu jums patogiu metu” (naudinga tėvams) 🙂
Protmūšis: jei turite pasyvesnę kompaniją, protmūšis gali būti veiklos idėja, tik ne per ilgas. Protmūšis bus įdomesnis visiems, jei klausimai bus įvairūs, susiję ne tik su vaiku (jo gimimo ūgiu, svoriu ir pan), bet ir su nūdiena, plg, „kokia dabar mėnulio fazė?”, „pasakykite patarlę apie vaikų auginimą”. Dar įdomiau, jei įtrauksite klausimų apie svečius, pavyzdžiui, „kur užaugo senelis Justinas?” (pats senelis atsakinėti, žinoma, negali).
Tuo tarpu, jei turite aktyvesnę kompaniją visada galite pažaisti tuos žaidimus, kuriuos tiesiog mėgstate žaisti įprastai (petankė, kubb, didelė jenga), krikštynos neįpareigoja žaisti tik krikštyniškų žaidimų.
Tiesa, dar šiek tiek apie tai, kas yra labai populiaru, bet ko „žaisti” nesirinkčiau. Tai visi vaiko profesijų spėjimai, koliažų ir pasakų ar žaislų kūrimai. Kodėl? Nes tai gan nuobodu ir iš tiesų nesukuria jokios pridėtinės vertės. Net jei visa tai surinksite ir išsaugosite „ateičiai”, kokia tokių kūrinių ar spėjimų vertė? Na, atsakykite sau patys 🙂
Visgi, jei svarstote, kur surinkti svečių palinkėjimus, hugabook sukūrė minimalistines palinkėjimų korteles, kurias svečiams galite duoti pildyti šventės metu (tik pasirūpinkite turėti daugiau tušinukų). Kiekvienas iš svečių kortelėse pasidalija savimi, kuo tiki, ką stipriausiai jaučia esant svarbiu. Drauge kortelių pildymas tampa užsiėmimu svečiams. Užpildytas korteles galite sudėti į krikšto knygos gale esantį voką (jei kortelių nedaug) arba krikšto daiktadėžę. Krikšto šventės metu galite ant stalo padėti medinę dėželę su kortelėmis, momentinį fotoaparatą, greta paberti sąvaržėlių ir padėti tušinukų, svečiai fotografuosis, pildys korteles, susegs jas su nuotraukomis ir paliks dėželėje.
Na, o krikšto knygą dažnai renkasi tie, kurie visą šventę nori „sutalpinti” vienoje vietoje ir taip sukurti brangų šios dienos prisiminimą vaikučiui. Knygą pildyti galite pradėti dar prieš šventę, atrinkdami ir suklijuodami gražiausias mažylio nuotraukas iki krikšto dienos bei užpildydami trumpą jo “dosje” (svečiams bus smagu tokį albumą apie mažylį pavartyti). Šventės metu galite svečiams surengti klausimyną iš šios anketos. Taip pat iš anksto galima parašyti ir krikšto tėvelių laišką mažyliui bei užpildyti krikšto liudijimo lapą. Šventės metu pildysite “Kartu su manimi buvo” skiltį. Čia galite naudoti momentines nuotraukas, greta kurių svečiai rašys palinkėjimus tiesiai į knygą. Knygos pabaigoje rasite prasmingą Bruno Ferrero pasakojimą apie pasitikėjimą, kurį galėsite perskaityti šventės metu ir, remdamiesi juo, pasakyti savo palinkėjimą krikštukui. Šventei pasibaigus, kai sulauksite jos nuotraukų, galėsite užpildyti visą “mano šventės” skiltį, kur suguls visos šilčiausios akimirkos ir džiaugsmo šypsenos.
