Darome patys mažiems: lova-namelis

• Saugumas. Ko gero vienas didžiausių rūpesčių, susijusių su perėjimu į „didelę lovą“ – tai baimė, kad vaikas iš jos iškris. Tuo tarpu akivaizdu, jog tokia lova visiškai išsprendžia šią problemą, o tiksliau, jos tiesiog nebelieka, nes tokie iškritimai tiesiog nėra pavojingi. Mūsiškis iš lovos-namelio iškrito gal 8 kartus per pirmąsias jos naudojimo dienas. Ko gero tiesiog reikėjo apsiprasti su ribų nebuvimu. Nei vienas tų kartų nesukėlė jokių traumų, beje, ne visada šį iškritimą jis ir pajusdavo, mat žiogelį rasdavome saldžiai snaudžiantį ant žemės.
• Laisvė. Turbūt esate girdėję, kad vienas Montessori metodų siūlo visus vaikų kambaryje esančius daiktus laikyti vaikui pasiekiamame lygyje, kad šis galėtų jaustis kuo labiau nepriklausomas. Taigi ir montessori principu įrenginėjamuose vaikų kambariuose lova – tai dažniausiai ant žemės patiestas čiužinys. Šiuo atveju lova-namelis taip pat puikiai atliepia šį principą.
• Kūryba. Ši lova-namelis mums ne kartą tarnavo kaip laivas, kai užsikabaroję ant stogo vaikai plaukia banguojančia jūra ir šaukia „pakelti didburę!”, kaip parduotuvė ir pati šauniausia būstinė. Tikiu, kad jūsų šeimose gimtų pačių įvairiausių žaidimų lovoje (ir ant jos) scenarijų 🙂

Beje, įdomybė: kadangi kūdikio lovelė suvaržo nepriklausomybę ir apriboja laisvą judėjimą, montessori šalininkai tėvai savo naujagimį pirmuosius du mėnesius migdo pintame lopšyje, o vėliau jis perkeliamas miegoti ant „grindų lovos“ (angl. floor bed), kuri, skirtingai nei kūdikio lovelė, visiškai nesuvaržo mažylio. Vis dėlto čia jau reikia ne tik gerai įvertinti kambario saugumą, vaiko temperamentą, bet ir tai, ar patys esame pasirengę savo kūdikį iškelti į atskirą kambarį (juk nedėsime atskiro čiužinio ant žemės savo miegamąjame).

• Patrauklumas. Hm, nesugalvojau geresnio žodžio apibūdinti tai, kad tokioje lovelėje iš tiesų norisi „būti“. Net man ? Juk tai ne šiaip lova – o visas namas! Mūsų sūnus lig šiol (miega jau 2 mėnesius) nepraleidžia progos svečiui pasigirti savo lova-nameliu, tvirtomis sienomis ir aukštu stogu. Vis kviečia užeiti vidun ir paskaityti, dėlionių padėlioti ar istorijų pasipasakoti. Išties, lova iškart tapo mylimiausia skaitymo ir poilsio vieta bei gi kambario, ką čia kambario – visų namų pažiba. Negana to tokiai lovai galima prigalvoti daugybę skirtingų dekoravimo idėjų (arba.. tiesiog nusižiūrėti „pinterest“).
• Paprastumas. Tokią lovą išties nesunku pasigaminti patiems. Svarbiausia įtikinti tėtį šios idėjos nuostabumu (kaip ne kaip, mamos šitame reikale greičiau bus darbų vadovės, o įgyvendinti projektą vis tiek teks tėtukams) :). Tik pagalvokite, kaip gera, kai pirmoji tavo lova yra pagaminta tėčio rankomis! Beje, tikrai smagu į šį procesą įtraukti patį vaiką, tuomet lova tampa dar artimesnė, o ir pats pipiras trykšta pasididžiavimu savo darbo reikšmingumu. Dar dėl laiko: šiam projektėliui tikrai prireiks atsidėti savaitgalį.
• Pigumas. Pasigaminti tokią lovą yra gerokai pigiau nei pirkti ar užsakinėti bet kokią kitą vaikišką lovą. Kadangi pradžioje pati ieškojau natūralaus medžio lovos, išsiaiškinau, jog tokių kaina svyruoja nuo 350  iki 600 € (be čiužinio). Tuo tarpu ši atsiėjo vos 80 € už medžiagas ir 80 € už čiužinį, taigi viso 150 €.