Nuotraukos iš tos dienos, kai jiedu 1956 m. susituokė Skaudvilės metrikacijoje, jie neturi, nebuvo nei baltos suknelės, nei puotos (taigi nei servizo, nei patalynės užvalkalų ar portjerų komplekto gyvenimo pradžiai), nes – nebuvo iš ko. – Patikom vienas kitam, bet kažkokios didelės aistros, na, kaip rodo filmuose, turbūt nebuvo, – sako močiutė. – Jam labai patiko mano ilgos kojos ir kad mokėjau pajuokauti, o man – jo dėmesingumas ir tvarkingumas. Abu norėjom kartu gyventi, kurti namus, tai ir susituokėm. Iš pirmų santaupų nusipirkom magnetolą – kad smagiau gyvent būtų.
Jiems gimė sūnus, po šešerių metų – antras. Abu daug dirbo, jis – vyriausiasis inžinierius, ji – žemėtvarkos projektų rengėja. Buvo laikas, kai gyvenimas atrodė apie darbą, o tėvystė – kažkur šalia, sekmadieniais. – Dažnai nesutardavom dėl sūnų auklėjimo. Nepritariau jo griežtumui ir vaikų auklėjimui diržu, o jis sakydavo, kad visad pataikauju vaikams. Grižtam po darbų namo, o jis tuoj prie savo laikraščių ir televizoriaus. Sakau jam, eik, pažaisk su vaikais, o jis visada savuose reikaluose. Labai liūdna dėl to buvo. Vėliau paaiškėjo, kad daug kuo skirtingi buvom: aš mėgau kompanijoj pabaliavot, jis ne, liepdavo man baliui pabuvus sakyt, kad negaluoju ir atsiprašius išeiti. Eik švilpt, sakydavau, jei tu negaluoji, tai ir eik. Po to parlydi mane koks kolega į namus paryčiais, jis įsileidžia, bet ant rytojaus jau nekalba. O aš taip noriu pasipasakot, kiek prisijuokėm! Jis nusiduoda, kad nerūpi. Aišku rūpėjo, – šyptelna ji. – Fainų tų vyrų darbe buvo, bet minčių, kad galėčiau su kitu susidėti – niekada. Skundžiausi mamai, ką man daryti, nejaugi skirtis? O mama kaip kirviu nukirto: – Tik jau nesiskirti, geriau vienu kąsniu užspringti! – Bet išmokom sutarti.
Kai jis ko supykdavo ar nesutikdavo, nutildavo ir darydavo, kaip nori, arba nekalbėdavo 2 dienas. Užtat niekad manęs neapšaukdavo, visada pagarbus buvo. Po to pasišnekėdavom jau atvėsę. Tada ir aš išmokau, jei dėl ko esu nepatenkinta, nieko iškart nesakyt. Palaukt. Po dienos tas nepasitenkinimas jau daug mažesnis, arba visai nelieka. Vaikai artimo ryšio su tėvu niekada neturėjo, visada prie manęs, ir dabar, bet išmokau priimti jį tokį, koks jau yra, kuo daugiau priėmiau, tuo šviesiau namuose buvo.
– O kaip darbais namuose dalindavotės? – klausiu aš, prisiminusi, kad diedukas mano pačios santuokos pradžioje, didžiam mano pasipiktinimui, vis įkyriai primindavo „tik žiūrėk namus, tik nepalik vyro po darbo alkano”. – Namus visad tvarkydavom abu. Tiesa prie maisto ruošos visai neprisidėdavo, užtat dabar tik jis ir sukasi virtuvėj (prunkštelna). Vystyklų, aišku, nekeisdavo, vaikų naktim nesupdavo, bet taip buvo įprasta. Jis rūpinosi tuo, ką mokėjo geriausiai, aš – tuo, ką aš. Visus uždirbtus pinigus man atnešdavo, nes skaičiavau ir biudžetą vedžiau geriau aš. Užtat mašinomis, ūkiu rūpinosi jis, bet aš visai ir nenorėjau. Jis daug skaitė apie politiką, geografiją, pasaulį, mane vis apšviesdavo, o man patiko, kad jis išmano, bet pati gilintis visai nenorėjau. Buvom lygūs, tik skirtingi savo stiprybėm.
Važiuodama iš spaustuvės dažnai užsuku pas diedukus. Kai rytą užsukau anksti, močiutė dar buvo lovoje. Po minutėlės į kambarį įėjo diedukas su padėklu rankoje – pusryčiai į lovą, suprask. Kava, dviejų rūšių sumuštiniai (su sūriu ir lašiša, nes nežinojo, kokio labiau norės), virtas kiaušinis ir 4 skiltelės obuolio. Be žievelės, be sėklyčių. Kas čia per proga?, – klausiu aš. – Tai jis man visada taip, nes labai tingiu iš lovos išlipt. Atsikelia anksčiausiai ir kuičiasi toj virtuvėj radiją užsileidęs. Tyčia neinu.
Iš tiesų, jei ne močiutės pasidalijimai, kuriuos retsykiais paklausta ji vis užmindavo, aš ko gero visada ir būčiau galvojusi, kad tiedu – tobula pora, vienas kitą atradusios dvi sielos puselės. Kaip tik tos iš filmų. Diedukų namai man visada buvo saugumo, ramybės, rūpesčio ir meilės uostas.
Apsiašarodavau tik tada, kai diedukas liepdavo BŪTINAI pabaigti valgį, kad lėkštė tuščia paliktų. Saugumas kilo iš jų tarpusavio sutarimo, jokio alkoholio, jokio santykių aiškinimosi (mačiau, tiesa, keliskart tą aikštingą tylėtoją, bet visai nesureikšminau). Anūkams diedukas visada buvo labai dėmesingas, kutendavo, myluodavo, veždavo maudytis, visokių įdomių žaislų iš nieko prikonstruodavo, „kepukais” (tai tokie jo karšti sumuštiniai su sūriu ir extra druskyte) kas vakarą vaišindavo, kiek jaunystės istorijų pripasakodavo, o vakare iš kojų ir apkloto palapinę pastatydavo ir siaubų istorijas pasakodavo (net mano istorijos korepetitorius kurį laiką buvo).
Tai tokios dvi patirtys: tėvas, ne visada mokėjęs mylėti savo vaikus, ir senelis, taip stipriai praturtinęs mano vaikystę. Dar ir ji – vienu metu nusivylusi savo pasirinkimu, kitu – kasdien sulaukianti pusryčių į lovą. Išvada: santuokos tikslas tikrai nėra jausmas, kad ir kokia gaji nūdienoje ši iliuzija. Na, žinote, kaip mūsuose garsiai skamba „Meilė baigėsi”, „Nebėra prasmės būti kartu, jei šis santykis man nebeteikia laimės”, „Mus jungė tik vaikas” ir pan.. Tikslas kyla iš apsisprendimo būti kartu: kai laimė lydės, ar vargas suspaus, kai sveikata tvers, ar ligos suims, visą gyvenimą. Taigi tikslas yra, išbūti su tuo, kurį pasirinkai. Išbuvimas, kaip vanduo nuo sausros suskilusiai žemei, lieji, lieji, pradžioje vanduo stovi viršuje, lieji toliau, vanduo pradeda gertis, bet tuoj pat išsausėja vėl, lieji dar gausiau, žemė darosi vis drėgnesnė, kol drėgmė galiausiai išbrinkina ten seniai gulinčią sėklą ir iškelia daigą. Močiutė buvo ta kantri laistytoja, leidusi žmogui, neturėjusiam įgūdžių būti geru tėčiu, užaugti pačiu geriausiu seneliu. O daigelio grožiu dabar pati ir džiaugiasi. Kartais ir atsikanda… Gal neužsprings?
